Vaikai į smurtą reaguoja skirtingai, priklausomai nuo to, ar yra turėję panašios patirties. Svarbu nepamiršti, kad vaikai, augantys sveikoje ir ramioje aplinkoje, išmoksta atpažinti tinkamus reakcijos būdus tiek savo, tiek kitų atžvilgiu: atsitraukti, aiškiai pasakyti ir nueiti, nesivelti į konfliktą. Smurtauti reiškia nežinoti, kaip tinkamai elgtis. Jei žmogus žino, kaip valdyti savo emocijas ir situaciją, jis geba sustabdyti netinkamus impulsus. Patyčios sustoja tik stabdomos, o jų ignoravimas arba raginimas jas tęsti tampa dar rimtesnių problemų priežastimi. Patyčių situacijose paprastai dalyvauja visa vaikų grupė ir kiekvienam vaikui tenka tam tikras vaidmuo. Vieni vaikai pradeda patyčias, kiti jas palaiko ir prisideda prie jų, treti – tiesiog stebi, kas vyksta. Vaikai, stebintys patyčias, yra labai svarbūs dalyviai – nuo jų neretai priklauso, ar patyčios tęsis toliau, ar bus sustabdytos. Vaikai, stebintys patyčias, pasidalina į tris grupes – vieni labiau palaiko skriaudėjo pusę, kiti – nori ar bando užstoti patyčių taikinį, o treti – stengiasi nepalaikyti nei vienos, nei kitos pusės. Nors kiekvienas vaikas gali užimti skirtingą poziciją patyčiose, svarbu žinoti vieną dalyką: bet kokia pozicija reiškia dalyvavimą patyčiose. Vadinasi, net ir tose situacijose, kai esi tiesiog neutralus stebėtojas ir nesikiši į vykstančias patyčias – jau esi dalyvis. Nuo kiekvieno vaiko, kuris mato patyčias, priklauso ar patyčios tęsis toliau, ar bus sustabdytos. Kuo daugiau klasėje atsiras vaikų, nepritariančių patyčioms ir tai parodančių, tuo mažiau patyčių vyks. Kartais patyčias kaip normą netyčia įtvirtina patys tėvai, ragindami vaiką „pastovėti už save“, nesiskųsti, nekreipti dėmesio arba net atsikirsti besityčiojančiam vaikui. Esą truputis patyčių užgrūdina, išmoko pastovėti už save ir formuoja kietą charakterį.
Kaip ir kasmet, šiais metais kvietėme mokinius kovo mėnesį daugiau dėmesio skirti patyčių problemai, akcentuodami, kad prevencijai labai svarbu plėsti žinias apie patyčias:
– padėti atpažinti ir skirti, kas yra patyčios, o kas humoras ar konfliktas;
– kalbėtis su vaikais apie patyčių formas (žodinės, fizinės, elektroninės);
– aptarti, kaip reaguoti, jei vaikas patiria patyčias;
– ieškoti kartu su vaikais būdų, kaip padėti klasės draugui, patiriančiam patyčias;
– diskutuoti, ar verta kalbėti ir apie tuos, kurie mėgsta pasityčioti iš kitų, inicijuoja patyčias ar jas palaiko. Rasti būdus kaip padėti jiems išmokti laiku sustoti ir savo neigiamas emocijas išreikšti kitais būdais, neskaudinant ir nežeminant kitų.
Panevėžio rajono visuomenės sveikatos biuro psichologė Berta Radvilaitė apie šią aktualią problemą kalbėjosi su Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos mokiniais ir lopšelio darželio „Sigutė“ vaikais. Su darželinukais kalbėta apie patyčias ir emocijas. Pasidalinus savo ar kitų patirtimis susidūrus su patyčiomis, aptartos kokios elgesio formos gali būti laikomos patyčiomis. Su vaikais įsivardinome, kaip patyčios gali priversti jaustis arba kaip galima jaustis, kai mes patys tyčiojamės, o kaip kai dėl patyčių atsiprašome ar gauname atsiprašymą. Užsiėmimą užbaigėme draugystės ratu, kai draugui iš dešinės turėjome pasakyti po komplimentą. Su 5-okais daugiau laiko skyrėme išsigryninti konkrečias patyčių formas (verbalinės, neverbalinės, fizinės, elektroninės). Kiekvienai formai galvojome po pavyzdį ar įvairias situacijas bandėme priskirti konkrečiai formai. Toliau didesnę pamokos dalį su mokiniais galvojome būdus, kaip patyčių elgesį, – jį įvardinome nesaugiu, galime pakeisti kiek įmanoma saugesniu. Užduoties pradžioje kiekvienas mokinys ant lapukų turėjo pažymėti bent vieną realų patyčių formos elgesį. Vėliau visus lapukus klijavome ant patyčių žemėlapio. Vėliau ant grindų buvo padėtas užrašas „nesaugu” ir „saugu”, sudarant tako imitaciją. Atsitiktiniu būdu buvo kviečiame po vieną mokinį, kuris nuo patyčių žemėlapio turėjo pasiimti vieną lapelį, jį garsiai perskaityti ir atsistoti prie tako pradžios, kur parašyta nesaugu. Tuomet mokiniai turėjo sugalvoti būdus, kaip jie galėtų pakeisti situaciją, kad tas nesaugus elgesys taptu saugesniu.
Su 10-tokais prisiminėme egzistuojančias patyčių formas. Diskutavome, kaip augant keičiasi pačios patyčios jaunesniame ir vyresniame amžiuje. Įsivardinome, kad pačios patyčios gali darytis sunkiau matomos, užslėptos ar labiau persikelti į elektroninę erdvę. Mokiniai atliko praktinę užduotį, kurios metu mokiniai buvo pakviesti užimti mokyklos vadovų pozicijas. Kiekvienam buvo išdalinti lapeliai ir kviečiama individualiai ar grupėse sugalvoti strategijų ar būdų savo mokyklai, kaip būtų galima gerinti aplinką ir mažinti patyčias. Akcentuojama buvo, kad idėjos turi apsiriboti mokyklos aplinka, būti kiek įmanoma realesnės, kurias būtų galima įgyvendinti. Taip skatinama ieškoti realių sprendimų. Vyko debatai, kurie buvo įvardinti direktorių posėdžiais, kurių metų mokiniai buvo kviečiami argumentuotai pagrįsti, kodėl jų idėja yra reikalinga ir veiksminga ir papasakoti kaip ja galima būtų įgyvendinti mokykloje.
Patyčių problema nėra vien tik pavienių vaikų elgesys – tai visos bendruomenės atsakomybė. Tik nuosekliai ugdydami vaikų emocinį raštingumą, mokydami juos atpažinti savo ir kitų jausmus bei drąsindami netylėti, galime tikėtis realių pokyčių.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Aušra Džiugelytė