Kaip atpažinti savižudybės rizikos ženklus? Neabejokime – paklauskime

Kartais žmogaus išgyvenamas skausmas nėra matomas iš pirmo žvilgsnio. Jis gali šypsotis, eiti į darbą, bendrauti su kitais, tačiau viduje išgyventi didžiulę krizę. Todėl gebėjimas pastebėti pokyčius, išdrįsti paklausti ir būti šalia gali tapti labai svarbia pagalba žmogui, kuriam sunku.

Apie savižudybę kalbėti nėra lengva. Galime bijoti pasakyti kažką netinkamo, įžeisti žmogų ar net paskatinti jį galvoti apie savižudybę. Tačiau tiesus ir jautrus klausimas apie savižudybę tokių minčių nesukelia. Priešingai – jis gali parodyti žmogui, kad jo skausmas yra pastebėtas ir kad jis nėra vienas.

Į kokius ženklus verta atkreipti dėmesį?

Savižudybės riziką ne visada galima atpažinti iš vieno konkretaus požymio. Vis dėlto svarbu pastebėti staigius, neįprastus žmogaus elgesio, emocinės būsenos ar bendravimo pokyčius.

Žmogus gali pradėti kitaip kalbėti

Susirūpinti verta, jei žmogus kalba apie:

• gyvenimo beprasmybę;
• nenorą gyventi;
• mirtį ar savižudybę;
• beviltiškumą ir jausmą, kad niekas nepasikeis;
• tai, kad jis yra našta šeimai ar draugams;
• nepakeliamą emocinį skausmą.

Kartais žmogus savo mintis išreiškia netiesiogiai:

„Visiems būtų geriau be manęs.“
„Nebematau prasmės.“
„Norėčiau tiesiog nebeprabusti.“
„Niekam nerūpiu.“

Tokius pasakymus svarbu vertinti rimtai – net jeigu jie ištariami juokaujant ar tarsi tarp kitko.

Gali pasikeisti žmogaus elgesys

Atkreipkite dėmesį, jei žmogus:

• pradeda vengti bendravimo ir atsiriboja nuo artimųjų;
• praranda susidomėjimą veiklomis, kurios anksčiau teikė džiaugsmą;
• ima dažniau vartoti alkoholį ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas;
• tampa neįprastai impulsyvus ar rizikingas;
• atsisveikina su artimaisiais;
• dalija kitiems svarbius asmeninius daiktus;
• pradeda domėtis savižudybe ar mirtimi;
• po stiprios emocinės krizės netikėtai tampa labai ramus ar atrodo neįprastai palengvėjęs.

Svarbu prisiminti, kad ne kiekvienas iš šių požymių reiškia savižudybės riziką. Tačiau jų visuma arba ryškus pokytis žmogaus elgesyje yra priežastis sustoti ir pasidomėti, kaip jis iš tiesų jaučiasi.

Nebijokime paklausti tiesiai

Jeigu nerimaujate dėl artimo žmogaus, kolegos, draugo ar kaimyno, nereikia laukti, kol situacija taps dar sudėtingesnė.

Galite pradėti nuo paprasto klausimo:

„Matau, kad pastaruoju metu tau sunku. Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?“

Jeigu kyla įtarimas dėl savižudybės rizikos, galima paklausti ir tiesiai:

„Ar tau kyla minčių apie savižudybę?“

Tiesus klausimas žmogui gali suteikti galimybę pasakyti tai, apie ką iki tol jis nedrįso kalbėti.

Ką daryti, kai žmogus atsiveria?

Pirmiausia – išklausykite.

Neskubėkite teikti patarimų ir nebandykite iš karto „sutvarkyti“ situacijos. Žmogui, kuris išgyvena krizę, labai svarbu jaustis išgirstam ir nesmerkiamam.

Galite pasakyti:

„Ačiū, kad man tai pasakei.“
„Girdžiu, kad tau labai sunku.“
„Tu neprivalai su tuo likti vienas.“
„Ieškokime pagalbos kartu.“

Venkite tokių pasakymų kaip „susikaupk“, „viskas bus gerai“, „kitiems dar sunkiau“ ar „pagalvok, kiek žmonių tave myli“. Nors jie dažnai sakomi norint paguosti, žmogui krizėje jie gali sustiprinti vienišumo ar nesupratimo jausmą.

O jeigu žmogus sako, kad nori nusižudyti?

Tokio pasakymo nereikėtų nuvertinti ar manyti, kad žmogus „tik nori dėmesio“.

Jeigu žmogus sako, kad ketina nusižudyti, svarbu:

1. Išlikti šalia.
Jeigu situacija atrodo grėsminga, nepalikite žmogaus vieno.

2. Kalbėtis ramiai.
Leiskite žmogui papasakoti, ką jis išgyvena.

3. Padėti kreiptis pagalbos.
Kartu susisiekite su sveikatos priežiūros ar psichologinės pagalbos specialistais.

4. Jei kyla tiesioginė grėsmė žmogaus gyvybei – skambinkite 112.

Svarbu nebijoti kreiptis pagalbos. Nereikia būti psichologu ar kitu specialistu, kad galėtumėte padėti. Jūsų vaidmuo gali būti pastebėti, paklausti, išklausyti ir padėti žmogui pasiekti profesionalią pagalbą.

Pagalbos galima ieškoti kartu

Kartais žmogui, išgyvenančiam krizę, net paprasčiausias skambutis specialistui gali atrodyti kaip neįveikiama užduotis. Todėl užuot pasakę „kreipkis pagalbos“, galime pasiūlyti:

„Jeigu nori, paskambinkime kartu.“
„Galiu tave palydėti.“
„Padėsiu rasti, kur galėtum kreiptis.“

Tokie maži veiksmai gali būti labai svarbūs.

Savižudybių prevencija – kiekvieno iš mūsų rūpestis

Savižudybių prevencija prasideda ne tik specialisto kabinete. Ji prasideda mūsų kasdienėje aplinkoje – šeimoje, darbovietėje, mokykloje, bendruomenėje.

Panevėžio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras prisideda prie savižudybių prevencijos stiprindamas gyventojų gebėjimus atpažinti savižudybės rizikos ženklus, kalbėtis apie emocinius sunkumus ir tinkamai reaguoti į krizę.

Atkreipkime dėmesį į šalia esantį žmogų. Kartais paprastas klausimas „Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?“ gali būti pirmas žingsnis pagalbos link.

Prisiminkime keturis svarbius žingsnius:

PASTEBĖK – atkreipk dėmesį į žmogaus elgesio ir emocinės būsenos pokyčius.

PAKLAUSK – nebijok tiesiai paklausti apie savižudybės mintis.

IŠKLAUSYK – būk šalia, nesmerk ir nenuvertink žmogaus išgyvenimų.

PADĖK – padėk kreiptis profesionalios pagalbos, o esant tiesioginei grėsmei skambink 112.

Svarbūs pagalbos kontaktai

Skubi pagalba – 112

Vilties linija – 116 123
Suaugusiesiems, visą parą.

Jaunimo linija – 0 800 28888
Jaunimui, visą parą.

Vaikų linija – 116 111
Vaikams ir paaugliams.

Nepalikime žmogaus vieno su jo skausmu. Kartais drąsa paklausti yra pati svarbiausia pagalba.