Internetinis pasaulis tapo neatsiejama vaikų ir paauglių kasdienybės dalimi. Čia jie mokosi, bendrauja su draugais, žaidžia, dalijasi nuotraukomis ir kuria turinį. Tačiau kartu su interneto teikiamomis galimybėmis atsiranda ir rizikų. Viena iš jų – elektroninės arba internetinės patyčios. Elektroninės patyčios – tai kito žmogaus žeminimas, įžeidinėjimas, bauginimas ar persekiojimas naudojantis internetu, socialiniais tinklais, susirašinėjimo programėlėmis, žaidimų pokalbiais ar kitomis skaitmeninėmis priemonėmis. Tai gali būti įžeidžiantys komentarai ir žinutės, žeminančių nuotraukų ar vaizdo įrašų platinimas, grasinimai, netikrų paskyrų kūrimas ar sąmoningas žmogaus reputacijos menkinimas.

Kodėl internetinės patyčios yra tokios skaudžios?

Skirtingai nuo patyčių, vykstančių tik mokykloje ar kitoje fizinėje aplinkoje, internetinės patyčios gali tęstis ir vaikui grįžus namo. Įžeidžianti žinutė ar nuotrauka gali būti išplatinta dideliam žmonių skaičiui, o nukentėjusiam vaikui gali būti sunku nuo tokios situacijos atsitraukti.

Vaikas, patiriantis patyčias, gali pradėti jaustis vienišas, nesaugus, nerimauti, nenorėti eiti į mokyklą ar mažiau bendrauti su kitais. Todėl labai svarbu patyčias pastebėti kuo anksčiau ir nelikti vienam su problema. Svarbu suprasti, kad patyčios nėra tiesiog „juokai“. Jei bendravimas žmogų žemina, skaudina ar verčia jaustis nesaugiai, tokio elgesio nereikėtų pateisinti vien tuo, kad „visi tik juokavo“.

Į ką turėtų atkreipti dėmesį vaikai?

Pirmiausia svarbu žinoti, kad patyčių nereikia kentėti tyliai. Jei internete kas nors tyčiojasi, grasina ar skleidžia žeminantį turinį, vaikas neturėtų bandyti problemos išspręsti vienas.

Ką galima padaryti?

• Neatsakinėti piktai ar agresyviai. Atsakymas įžeidimais dažnai tik dar labiau išplečia konfliktą.
• Užblokuoti žmogų, kuris tyčiojasi ar siunčia įžeidžiančias žinutes.
• Išsaugoti įrodymus – pavyzdžiui, ekrano kopijas, žinutes ar nuorodas. Jie gali būti svarbūs kreipiantis pagalbos.
• Pranešti apie netinkamą turinį socialinio tinklo ar kitos platformos administracijai.
• Pasakyti patikimam suaugusiajam. Tai nėra skundimas. Prašyti pagalbos – normalus ir atsakingas elgesys.
• Atsitraukti nuo interneto, jei situacija kelia daug emocijų, ir skirti laiko veiklai, kuri padeda nusiraminti.

Taip pat svarbu rūpintis savo paskyros saugumu: naudoti stiprius slaptažodžius, neatskleisti nepažįstamiems žmonėms asmeninės informacijos ir gerai apgalvoti, kokiomis nuotraukomis ar informacija dalijamasi viešai.

Ką daryti, jei patyčias internete pastebi draugas?

Nebūtina pačiam konfliktuoti su tais, kurie tyčiojasi. Tačiau galima padėti nukentėjusiam vaikui. Pavyzdžiui, galima parašyti: „Aš matau, kas vyksta. Tu nesi vienas.“ Taip pat nereikėtų dalytis žeminančia nuotrauka, vaizdo įrašu ar komentaru, spausti „patinka“ ar kitaip palaikyti patyčias. Apie situaciją galima pranešti platformos administracijai ir patikimam suaugusiajam. Kuo mažiau žmonių dalyvauja platinant žeminantį turinį, tuo mažesnė tikimybė, kad patyčios dar labiau išplis.

Ką turėtų daryti tėvai?

Tėvams svarbiausia ne tik kontroliuoti, kiek laiko vaikas praleidžia internete, bet ir domėtis, ką jis ten veikia ir kaip jaučiasi. Vaikas gali bijoti papasakoti apie patyčias, nes mano, kad tėvai nesupras situacijos, supyks arba tiesiog uždraus naudotis telefonu ir internetu. Todėl labai svarbu kurti aplinką, kurioje vaikas žinotų, kad gali pasakyti apie problemą ir nebus apkaltintas. Tėvams verta atkreipti dėmesį į staigius vaiko elgesio pokyčius: jis gali tapti uždaresnis, labiau nerimauti, vengti mokyklos, greitai supykti, prarasti norą bendrauti ar kitaip pakeisti įprastą elgesį. Tačiau vienas požymis nebūtinai reiškia, kad vaikas patiria patyčias. Svarbiausia – ramiai pasikalbėti ir išklausyti.

Kalbantis su vaiku, naudinga:

• Klausti atvirai ir ramiai;
• Daugiau klausytis, o ne iš karto duoti patarimus;
• Nesakyti „nekreipk dėmesio“ ar „pats kaltas“;
• Nejuokinti vaiko dėl to, kas nutiko;
• parodyti, kad jo jausmai yra svarbūs;
• kartu ieškoti sprendimo;
• Prireikus kreiptis į mokyklos darbuotojus ar kitus specialistus.

Tėvams taip pat naudinga kartu su vaikais kalbėtis apie saugų elgesį internete, privatumo nustatymus, asmeninės informacijos apsaugą ir tai, kaip elgtis susidūrus su nemalonia situacija.

Kaip internetinių patyčių galima išvengti?

Visiškai pašalinti patyčių rizikos neįmanoma, tačiau ją galima sumažinti. Tam svarbus ne tik vaikų, bet ir tėvų, mokytojų bei visos bendruomenės vaidmuo. Vaikams reikėtų mokytis pagarbiai bendrauti internete ir prisiminti, kad už ekrano yra tikras žmogus, kurio jausmai taip pat gali būti įskaudinti. Prieš paskelbiant komentarą verta savęs paklausti: „Ar taip pasakyčiau žmogui į akis? Ar mano žinutė gali jį įskaudinti?“. Tėvams svarbu neapsiriboti draudimais. Daug naudingiau kartu su vaikais kalbėtis apie jų patirtis internete, domėtis naudojamomis platformomis ir parodyti, kad pagalbos galima kreiptis bet kada. Atviras dialogas šeimoje yra viena svarbiausių prevencijos priemonių.

Lietuvoje vaikai ir paaugliai taip pat gali kreiptis į Vaikų liniją telefonu 116 111 arba internetu https://www.vaikulinija.lt.

Svarbu suprasti, kad saugus internetas prasideda nuo pagarbos kitam žmogui. Kiekvienas vaikas turi teisę internete jaustis saugiai, o susidūręs su patyčiomis – teisę sulaukti pagalbos. Todėl taisyklė yra paprasta: jeigu matai patyčias – neprisidėk prie jų; jeigu jas patiri – nelik vienas; jeigu pastebi, kad sunku draugui – padėk jam kreiptis pagalbos.

 

 

 

   Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė
Aušra Džiugelytė