PASKAITA “FAKTAI IR MITAI APIE ORGANŲ DONORYSTĘ“

Š.m. rugsėjo 17 dieną Velžyje ir spalio 20 dieną lankėsi asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė ir trys moterys, kurioms buvo atliktos transplantacijos. Jos noriai dalinosi savo išgyvenimais, gyvenimu prieš ir po transplantaciją.

Lietuvos asociacija „Gyvastis“ – tai nevyriausybinė organizacija, kuri vienija asmenis, laukiančius organų transplantacijos, ir tuos, kurie gyvena su persodintais organais. Organizacija siekia kelių tikslų:

propaguoti donorystę visuomenėje,
atstovauti pacientų interesus, teikti psichologinę ir praktinę pagalbą pacientams bei jų artimiesiems.

Nėra įmanoma sužinoti, kas buvo donoras (pacientui) ar susitikti su donoro artimaisiais dėl konfidencialumo įstatymų. Tačiau yra iniciatyvų, kurios leidžia donorų artimiesiems ir gavėjams išreikšti padėką kolektyviai, pvz., renginių metu. Asociacijos „Gyvastis“ veikla apima psichologinę pagalbą, praktinius patarimus pacientams, paramos tinklus regionuose (pvz., Vilnius, Klaipėda, Kaunas, Marijampolė) ir bendradarbiavimą su Sveikatos apsaugos institucijomis.

Inkstų persodinimas yra dažniausiai atliekama organų transplantacija mūsų šalyje. Inkstų transplantacijos Lietuvoje vykdomos jau ilgą laiką – per ~50 metų atlikta per 2000 sėkmingų inkstų persodinimų. Tai suteikia galimybę pacientams, kurie ilgą laiką gyveno dializės sąlygomis, atgauti gyvenimo kokybę. Tyrimai rodo, kad pacientų ir persodintų inkstų išgyvenamumas Lietuvoje yra panašus į kitų Europos šalių rezultatus. Kai kuriais atvejais persodintas organas veikia dešimtmečius, leidžiant pacientams gyventi pilnavertį gyvenimą.

Gyventi po inksto transplantacijos reiškia ne tik operaciją – tai ilgas procesas, reikalaujantis tiek medicininio, tiek psichologinio bei gyvenimo būdo prisitaikymo. Po operacijos pacientas visą gyvenimą privalo vartoti imunosupresinius vaistus, kad organizmas neatmestų transplantuoto inksto. Būtini reguliarūs kraujo tyrimai-tikrinama inksto funkcija (krešumai, filtracija), kraujo rodikliai (kreatininas, elektrolitai), infekcijų požymiai, arterinis kraujospūdį, sveikatos būklės stebėjimas, infekcijų prevencija. Griežtai laikomasi gydytojų nurodymų dėl vaistų, mitybos, fizinio aktyvumo.

Gyvenimo būdas

Subalansuota mityba, mažiau druskos, ribojamas skysčių kiekis.
Reguliarus, bet saikingas fizinis aktyvumas.
Žalingų įpročių – rūkymo, alkoholio – atsisakymas.
Atsargumas dėl infekcijų, ypač šaltuoju metų laiku.

Kepenų transplantacija

Kepenys – vienas svarbiausių organų, atliekantis šimtus funkcijų: nuo toksinų šalinimo iki baltymų gamybos. Kai kepenų funkcija galutinai sutrinka, vienintelis gydymo būdas yra transplantacija. Lietuvoje kepenų transplantacijos pradėtos XXI a. pradžioje. Operacijos ypač reikalingos pacientams, sergantiems kepenų ciroze, ūminiu kepenų nepakankamumu ar onkologinėmis ligomis. Kepenų transplantacija suteikia pacientui ne tik gyvenimo tęstinumą, bet ir galimybę išvengti daugybės komplikacijų, pagerina gyvenimo kokybę.

Širdies transplantacija Širdies transplantacija atliekama pacientams, kuriems nepadeda jokios kitos gydymo priemonės – vaistai, širdies stimuliatoriai ar kitos chirurginės intervencijos. Lietuvoje pirmoji širdies transplantacija atlikta 1987 m. Dažniausiai tokios operacijos reikalingos dėl išsėtinės kardiomiopatijos, širdies nepakankamumo. Po transplantacijos pacientai gali gyventi pilnavertišką gyvenimą, nors būtina griežta medicininė priežiūra, vaistai ir infekcijų prevencija.

Plaučių transplantacija

Plaučių transplantacijos Lietuvoje atliekamos dar retai, dažniausiai pacientai siunčiami į užsienio klinikas (pvz., į Vieną, Austriją). Šių operacijų reikia pacientams, sergantiems cistine fibroze, plaučių fibrozėmis ar kitais galutinės stadijos plaučių susirgimais.

Kitos transplantacijos

Be gyvybiškai svarbių organų, atliekamos ir audinių transplantacijos:

Ragenos – grąžina regėjimą tiems, kurie jį prarado dėl ligų ar traumų.
Kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija – gyvybiškai svarbi gydant kai kurias kraujo ligas, pvz., leukemiją.

Transplantacija atneša ne tik palengvėjimą, bet ir naujus iššūkius. Pacientai kalba apie dėkingumą donorui, kartais – apie kaltės ar nerimo jausmus. Didelę reikšmę turi psichologinė pagalba ir artimųjų palaikymas. Asociacija „Gyvastis“ padeda pacientams atrasti bendruomenę ir dalintis patirtimi.

Dauguma žmonių su transplantu gali gyventi pakankamai normalų gyvenimą, dirbti, sportuoti pritaikytai. Tik reikia vengti labai sunkių fizinių krūvių, traumų toje kūno pusėje, kur yra transplantas. Mityba-subalansuota – pakankamai baltymų, bet ne per daug; riboti druską (sumažinti kraujospūdžio apkrovą); rekomenduojami vaisiai, daržovės, mažiau perdirbto maisto; vengti maisto, kuris gali turėti didelį kiekį fosfatų/kalcio. Po operacijos ir toliau (net ir metų bėgyje) labai svarbus kokybiškas miegas, reguliarus poilsis, be to – stresas, nerimas gali turėti neigiama poveikį. Labai svarbus ir vaistų režimas. Nereikia praleisti dozių, žinoti, ką daryti, jeigu pamiršti, kokius vaistus draudžiama derinti, laikytis nurodymų dėl vaistų vartojimo prieš maistą ar po jo.

Galimi iššūkiai

Atmetimo (rejection) rizika – tiek ūmus, tiek lėtiniai; gali prireikti keisti medikamentus.
Šalutiniai poveikiai nuo imunosupresantų – pvz., padidėjusi infekcijų rizika, galimi metaboliniai sutrikimai, odos pokyčiai, kaulų tankio pokyčiai.
Psichologinis / socialinis spaudimas – jausmai dėl priklausomybės nuo vaistų, nuolatinės sveikatos priežiūros, baimės prarasti transplantuotą organą.
Finansinės ir logistinės problemos – kelionės į ligoninę, tyrimai, vaistai, ypač jeigu gyvenama regionuose su mažesniu prieinamumu transplantacijos specialistams. Dažnai visuomenėje pasitaiko baimių, mitų: kad donorystė gali pakenkti donorui, kad nebus tinkamos priežiūros donorui, kad organai bus piktnaudžiaujami.

Sėkmės istorijos

Vienai pacientei transplantacija suteikė galimybę tapti mama. Iki tol dėl ligos ir dializių ji negalėjo planuoti šeimos, tačiau persodintas inkstas atvėrė naujas galimybes. Ji sako, kad transplantacija suteikė ne tik sveikatą, bet ir psichologinę viltį – pojūtį, jog gyvenime dar galima patirti didžiausius džiaugsmus.

Mažam vaikui buvo persodintas inkstas iš artimo šeimos nario. Tai buvo nelengvas sprendimas, lydimas daugybės baimių ir neapibrėžtumo, tačiau galiausiai operacija buvo sėkminga. Šeima pasakoja, kad nors transplantacija buvo didelis iššūkis, ji tapo naujo gyvenimo pradžia – vaikas dabar gali augti be nuolatinės dializės ir griežtų apribojimų.

Kita pacientė pasakoja, kad daugelį metų gyveno su dializėmis – trys kartai per savaitę, griežti apribojimai maistui ir skysčiams, nuolatinis nuovargis. Transplantacija pakeitė kasdienybę – atsirado daugiau laisvės, nepriklausomybės, galimybių planuoti gyvenimą. Ji atvirai pripažįsta, kad transplantacija suteikė didžiulį palengvėjimą, bet kartu iškėlė ir emocinių klausimų: dėkingumą donorui, baimę dėl organo išsaugojimo.

Yra pacientų, kurie su transplantuotu inkstu gyvena jau dešimtmečius. Jie pasakoja, kad nors reikia nuolat vartoti vaistus ir reguliariai lankytis pas gydytojus, gyvenimo kokybė iš esmės yra tokia pati, kaip sveikų žmonių – galima mokytis, dirbti, kurti šeimą, užsiimti mėgstamomis veiklomis.

Organų transplantacija yra gyvybiškai svarbi procedūra, tačiau gydymas nesibaigia chirurgais ar vaistais — ilgametė sėkmė priklauso ir nuo gyvenimo būdo, ypač mitybos. Transplantacijos recipientai dažnai vartoja vaistus, kad išvengtų atmetimo reakcijos. Šie vaistai vadinami imunosupresantais, nes jie slopina žmogaus imuninę sistemą, kad ji nepultų ar neatmestų persodintų organų ar kaulų čiulpų. Imunosupresantų šalutinis poveikis yra tas, kad jie padidina pacientų jautrumą infekcijoms, pavyzdžiui, toms, kurias gali sukelti bakterijos ir virusai, sukeliantys maistu plintančias ligas.

Po transplantacijos riebalų, druskos ir pridėtinio cukraus vartojimą reikėtų riboti, prioritetas — daug daržovių, pilno grūdo produktų ir liesų baltymų. Imunosupresantai didina infekcijų (įskaitant maisto kilmės) riziką — todėl būtina taikyti griežtesnes maisto saugos taisykles (skusti/nuplauti vaisius, tinkamai termiškai apdoroti mėsą, vengti rizikingų maisto produktų). Kai kurie maisto produktai (pvz., greipfrutai,granatai, pomelo) ir priedai gali sutrikdyti imunosupresantų metabolizmą (pvz., takrolimuso, ciklosporino) — jų reikėtų vengti arba pasitarti su gydytoju. Pooperaciniu laikotarpiu ir esant didesniam poreikiui gijimui dažnai reikia padidinto baltymų ir kalorijų kiekio; ilgesnėje perspektyvoje būtina kontroliuoti svorį, gliukozės kiekį kraujyje ir kraujospūdį (ypač jei vartojami steroidai ar vaistai, kurie priaugina svorio / didina cukraus lygį).

Reikėtų vengti:

Greipfrutai, pomelo ir kai kurie kiti citrusiniai arba tam tikros rūšies papildai/gėrimai gali stipriai paveikti tokių imunosupresantų kaip takrolimuso ar ciklosporino koncentraciją kraujyje (dėl CYP3A4 fermento ir transporterių inhibicijos). Tai gali sukelti vaistų toksiškumą (pvz., inkstų pažeidimą) arba — rečiau — sumažinti vaisto efektyvumą. Dėl to pacientams dažnai patariama jų vengti arba aptarti vartojimą su gydytoju;
Taip pat atsargiai su žolelių preparatais (pvz., kurkuma, juodieji pipirai, kai kurie papildai), nes jie gali keisti vaistų metabolizmą;
Žalia arba nepakankamai termiškai apdorota mėsa, žalios jūros gėrybės / vėžiagyviai / sušiai;
Nepasterizuotas pienas/pieno produktai.

Vaistai, kurie neleidžia organizmui atmesti transplantato, taip pat gali slopinti imuninę sistemą. Dėl to lengviau susirgti apsinuodijimu maistu. Neplauti produktai gali turėti bakterijų, tokių kaip salmonelės. Prieš pradėdami bet kokį maisto ruošimą, plaukite rankas muilu ir nuskalaukite šiltu vandeniu, plaukite rankas bent 20 sekundžių. Kruopščiai nuplaukite produktus tekančiu vandeniu. Odelei valyti galite naudoti švarią šluostę arba daržovių šepetį. Venkite pupelių ir liucernos daigų. Jie kelia didesnę apsinuodijimo maistu riziką, ir net gero valymo gali nepakakti. Išbraukite šiuos daigus iš savo mitybos raciono. Įsitikinkite, kad jūsų maisto ruošimo zona yra švari-stalviršiai, pjaustymo lentelės, lėkštės ir peiliai turi būti švarūs. Stalviršį nuplaukite karštu muiluotu vandeniu. Tą patį galite padaryti su pjaustymo lentele, lėkštėmis ir peiliais arba tiesiog išplaukite juos indaplovėje, kad jie būtų dezinfekuoti.

Naudota informacija:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė

Dovilė Švabinskienė

Ieškoti

Kategorijos

Archyvas

Puslapiai