Vėjaraupiai – tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinės išbėrimu, bendra intoksikacija. Dauguma žmonių vėjaraupiais perserga vaikystėje. Persirgus susidaro ilgalaikis imunitetas. Suaugusiems žmonėms liga pasireiškia sunkesniais simptomais.
Infekcijos šaltinis – vėjaraupiais sergantis žmogus. Daugiausia šios ligos atvejų diagnozuojama žiemos ir pavasario mėnesiais, nors ji ir neturi sezoniškumo, tai reiškia, kad galite susirgti bet kada.
Vėjaraupių inkubacinis periodas – tai laikotarpis nuo užsikrėtimo iki ligos simptomų pasireiškimo. Vėjaraupių inkubacinis laikotarpis – 11–21 diena (dažniausiai – 14–17 dienų). Užkrečiamasis laikotarpis (kai pats galite užkrėsti kitus) trunka 5 dienas (dažniausiai 1–2 dienas) ir 5 dienas po paskutinio išbėrimo elemento atsiradimo (iki odos pasidengimo šašais).
Ligos plitimo greitis. Imlių žmonių (neskiepytų ir nesirgusių) namų kontakto sąlygomis užsikrėtimo rizika yra 96 proc. Liga labai greitai plinta vaikų kolektyvuose. Virusas yra itin lakus, gali pasklisti po visą pastatą, tačiau jis jautrus ultravioletiniams spinduliams, greitai žūva lauke, todėl užsikrečiama tik uždarose patalpose. Vėjaraupių sukėlėjų yra pūslelių turinyje.
Taigi, infekcijos plitimo kelias. dažniausiai užsikrečiama per oro lašelius, sergančiajam kosint, čiaudint ar kalbant. Galima užsikrėsti ir nuo pūslelių turinio per suterštus daiktus, rankas.
Simptomai. Ligos pradžia ūminė. Iš pradžių pasireiškia nespecifiniai požymiai: nedidelis karščiavimas, silpnumas, apetito pablogėjimas, kurie gali būti ir nepastebėti ir tada atrodo, kad liga iškart prasidėjo nuo išbėrimų.
Išbėrimas – svarbiausias vėjaraupių klinikinis požymis. Vėjaraupiams būdinga tai, kad vienu metu esama įvairių bėrimo elementų (žiūrėkite paveikslėlį) – ir dėmelių, ir papulių, ir vezikulių. Išbėrimui būdinga kaita: iš pradžių atsiranda rausva dėmelė, vėliau – iškilimas, tuomet susidaro pūslelė su skaidriu skysčiu, kuriai džiūvant, susidaro šašas. Išbertas vietas labai stipriai niežti. Tada kūno temperatūra jau gali pakilti, sunkiais atvejais iki 39°C ir daugiau.
Pirmųjų išbėrimų elementų gali atsirasti ant bet kurios kūno vietos: ant pilvo, šlaunų, pečių, krūtinės, taip pat veido ir plaukuotoje galvos dalyje. Vėjaraupiams būdinga tai, kad dažnai bėrimas gali pirmiausiai atsirasti plaukuotoje galvos dalyje (kur sunkiau pastebėti), ant veido ir tada bėrimas išplinta po visą kūną, taip pat ant gleivinių, pavyzdžiui kietojo gomurio, skruostų, dantenų, liežuvio, ryklės užpakalinės sienelės, lyties organų. Neišberti liek tik delnai ir padai.
Beria bangomis kas 1–2 dienas, todėl viename plote galima pamatyti visų stadijų išbėrimo elementus. Kartais per 1–2 paras pūslelės gali pereiti į džiūvimo stadiją, užsibaigiančia paviršinių šašelių susidarymu ir jų nukritimu (per 1-3 savaites) nepalikdami randų. Randelis gali susidaryti, jei yra nukasomas ir į jį patenka infekcija, jis supūliuoja.
Komplikacijų rizika suaugusiesiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Vėjaraupiais dažniausiai suserga vaikai ir nuo šios ligos pasveikstama savaime. Tačiau suaugusiesiems, ypač nėščiosioms ir žmonėms, turintiems nusilpusią imuninę sistemą, liga gali pasireikšti sunkesniais simptomais bei komplikacijomis. Komplikacijos būna retos, bet dėl jų gali kilti:
- bakterinė odos ar kraujo infekcija,
- pneumonija (plaučių infekcija ir uždegimas),
- kraujo krešėjimo sutrikimų,
- kepenų veiklos sutrikimų,
- encefalitas (smegenų pabrinkimas ir uždegimas),
- cerebelitas (uždegiminis sindromas, sukeliantis smegenų funkcijos sutrikimą).
Skiepai. Geriausia prevencijos priemonė tiek vaikams, tiek anksčiau vėjaraupiais nesirgusiems suaugusiems asmenims – skiepai. Skiepai nuo vėjaraupių apsaugo ir nuo juostinės pūslelinės. Skiepai leidžiami po oda, jie gerai dera su kitais skiepais. Vaikai, paaugliai ir suaugusieji skiepijami dvejomis dozėmis su mažiausiai 4–6 savaičių pertrauka. Vėjaraupių vakcina negali būti skiepijamos nėščiosios.
Asmenims, nesirgusiems ir turėjusiems sąlytį su vėjaraupiais sergančiu asmeniu, rekomenduojama pasiskiepyti per 5 dienas nuo turėto kontakto, kad būtų išvengta ligos arba prasirgta lengvesne jos forma (mažiau bėrimų, todėl mažiau niežulio ir pan). Jei asmuo suspėja pasiskiepyti per 3 dienas nuo turėto kontakto, vakcinos efektyvumas siekia 90 proc., jei per 5 d. – 70 proc. Po mėnesio vakcinaciją reikia kartoti. Dažniausiai po skiepijimo gali trumpam pakilti temperatūra, kuri būna nežymi ir praeina be gydymo.
Nespecifinės profilaktikos priemonės. Kitos profilaktikos priemonės:
- Ligonio izoliavimas iki kol visos bėrimo pūslelės susiformuos ir nebeatsiras naujų bėrimo elementų (paprastai tai trunka iki 7 dienų);
- artimo kontakto su sergančiu vėjaraupiais ar juostine pūsleline vengimas (ypač nėščioms moterims ir asmenims, kurių imunitetas susilpnėjęs);
- aplinkos valymas drėgnu būdu;
- patalpų vėdinimas;
- tinkama asmens higiena (rankų plovimas);
- kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo laikymasis susirgus.
Vaikai, persirgę vėjaraupiais, dalyvauti ugdymo procese, susitikti su draugais gali tik visiškai pasveikę, tačiau ne anksčiau kaip praėjus 7–10 dienų po paskutinio bėrimo atsiradimo. Dėl gydymo ir grįžimo į ugdymo įstaigą būtina pasitarti su gydytoju.
Gydymas. Gydoma simptomiškai: aukšta temperatūra, skausmas mažinami vaistais, niežulys mažinamas antihistaminiais vaistais, bėrimai tepami gydytojo ar vaistininko rekomenduotomis priemonėmis.
Nepatariama naudoti anksčiau taip mėgstamos briliantinės žalumos. Ji yra pagaminta spirito pagrindu, todėl tepant spiritą ant pratrūkusių pūslelių (žaizdos), galima labiau pakenkti odai. Tad dabar rekomenduojama šiuos bėrimus dezinfekuoti antsipetiniais purškalais, kurie nedirgina odos, putomis, kremais, padedančiais sumažinti niežulį. Pasitarkite su gydytoju ar vaistininku.
Slauga.
- Sergant reikia gerti daug skysčių ne per karštų ir ne per šaltų.
- Maistas turi būti vertingas, švelnus, lengvai virškinamas, vėsus (nei per šaltas, nei per karštas) ir skystas ar labai minkštas (troškintas, virtas), nes dėl bėrimų burnoje gali būti sunku valgyti.
- Vaikus rengtis reikėtų lengvais, orui laidžiais drabužiais.
- Dėl nukasymų ir randelių profilaktikai rekomenduojama kuo trumpiau nukirpti nagus ir reguliariai plautis rankas. Kūdikiams užmauti plono audinio pirštinėles.
- Jei nekarščiuojama galima vaikus prausti po drungnu dušu, po to kūną švelniai nusausinant rankšluosčiu, netrinant odos. Po maudynių odą mažiau niežtės, be to, nusiplaus ant organizmo susikaupę visi nuodingi šlakai. Nešvarumai kaupiasi nematomose vietose, todėl maudydami atidžiai nuprauskite odos raukšleles prie keliukų, kaklo, pažastis, tarpupirščius, tas vietas, kurias dengia sauskelnės. Maudant sergantį vaiką, tai daryti reikėtų gerokai trumpiau ir išmaudytą iškart įsupti į didelį rankšluostį, kad vaikas nespėtų sušalti. Jei vaikui plaunama galvytė, džiovintuvu išdžiovinkite plaukus, neguldykite vaiko į lovytę šlapia galva.
- Jei yra bėrimų ant lytinių organų, po kiekvieno pasišlapinimo ar pasituštinimo apiplaukite paprastu vandeniu. Mergaitei vandens srovė turi tekėti iš viršaus žemyn. Tarpvietę, jei yra bėrimų, storai sutepkite specialiais tepalais (kokiais, pasitarkite su gydytoju arba vaistininku). Berniukų lytinius organus taip pat geriau plauti iš viršaus žemyn ir, jei yra bėrimų, taip pat patepti specialias tepalais. Lytinių organų neleiskite kasyti, trinti. Apatiniai turi būti laisvi ir iš natūralių medžiagų. Keiskite dažniau sauskelnes.
- Dažniau nei įprastas keiskite apatinius ir viršutinius rūbus, rankšluosčius, patalynę. Viską skalbkite aukštesnėje temperatūroje ir lyginkite lygintuvu ar karštais garais.
- Pasirūpinkite vaikams įdomia veikla ir juos užimkite, kad nukreipti dėmesį nuo niežulio.
Persirgus vėjaraupiais, virusas iš organizmo niekur nedingsta. Pasveikus nuo vėjaraupių, virusas organizme lieka neaktyvus (besimptomis) ir vėliau gali dažnai sukelti juostinę pūslelinę.
JUOSTINĖ PŪSLELINĖ.
Persirgus vėjaraupiais, imunitetas įgyjamas visam gyvenimui, tačiau sukėlėjas Varicella zoster lieka organizme. Jis tūno giliai nervų sistemoje ir net ir po daugelio metų gali sugrįžti kaip juosiančioji pūslelinė, pavyzdžiui, susilpnėjus imunitetui dėl tam tikrų ligų ir vartojant tam tikrus vaistus ar esant kitoms virusui plisti tinkamoms sąlygoms. Dažniausi juostinės pūslelinės simptomai:
- skausmingas bėrimas, paprastai plintantis viena juosta kurioje nors kūno pusėje, dažnai ant liemens arba veido;
- pūslelės, kurios plyšta ir pasidengia šašais;
- niežėjimas, dilgčiojimas arba deginimo pojūtis prieš išberiant;
- gali pasireikšti karščiavimas, galvos skausmas ir nuovargis.
Tai gi, juostine pūsleline galite susirgti tik tuo atveju, jei esate persirgę vėjaraupiais, nes ją sukelia vėl suaktyvėjęs organizme tūnantis virusas. Susirgti juostine pūsleline rizika didėja vyresniame amžiuje, ypač vyresniems nei 50 metų asmenims. Susirgus, būtinai kreipkitės į gydytoją. Ankstyvas gydymas antivirusiniais vaistais palengvina ligos eigą ir sutrumpina trukmę. Vaistai nuo skausmo ir šalti kompresai padeda sumažinti nemalonius pojūčius gydantis nuo ligos.
Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistė Deimantė Kirvelienė
Naudota literatūra: