Žiemos pavojai

     Žie­ma – tai sma­gūs pa­si­va­ži­nė­ji­mai ro­gu­tė­mis ir didelių snie­go se­nių lip­dy­mas. Tačiau kartais mus užklumpa ir nepatogumai – tai ir sli­dūs ša­li­gat­viai ir gatvės, ir ap­le­dė­ję laip­tai. O tada atsiranda di­des­nė trau­mų ti­ki­my­bė. Raiš­čių ar rau­me­nų pa­tem­pi­mai, įvai­rių kau­lų lū­žiai ir sme­ge­nų su­tren­ki­mai su­da­ro dau­giau nei pu­sę vi­sų žie­mą pa­ti­ria­mų trau­mų. Pas­ly­dus daž­niau­siai pa­ti­ria­mi ran­kų lū­žiai – griūvant ins­tink­ty­viai ran­ko­mis re­mia­ma­si į že­mę, joms ten­ka vi­sas kū­no svo­ris, to­dėl daž­niau­siai pa­si­tai­kan­ti trau­ma yra sti­pin­kau­lių lū­žiai rie­šo sri­ty­je ir ki­tų ran­kos kau­lų lū­žiai. Ki­tos daž­nos žie­mos trau­mos – iš­na­rin­tos čiur­nos, rau­me­nų, są­na­rių raiš­čių pa­tem­pi­mai, kitų kau­lų lū­žiai, iš­ni­ri­mai, sme­ge­nų su­tren­ki­mai.

        Kad išvengti rimtų griuvimų, rei­kė­tų avėti tinkamą avalynę, būti atidžiam ir stip­rin­ti sa­vo kū­no pu­siaus­vy­rą. Tam pui­kiai tin­ka jo­gos, ka­la­ne­ti­kos ar pu­siaus­vy­ros kū­no pra­ti­mai, ku­rie pa­dės su­stip­rin­ti kū­ną ir iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą slys­te­lė­jus. Itin svar­bu pa­si­rū­pin­ti ir tin­ka­ma kau­lų būk­le: var­to­ti už­tek­ti­nai kal­cio, vi­ta­mi­no D – šie vi­ta­mi­nai stip­ri­na kau­lus, to­dėl jie tam­pa ma­žiau tra­pūs, su­ma­žėja os­teo­po­ro­zės ti­ki­my­bė. Ki­tas svar­bus žings­nis – pa­si­rū­pin­ti tin­ka­ma ava­ly­ne. Žie­mi­niai ba­tai tu­rė­tų bū­ti sto­ru, grub­lė­tu pa­du, su že­ma pa­kul­ne, idea­lu – su spe­cia­liais ap­kaus­tais, ku­rie ge­riau kim­ba su že­mės pa­vir­šiu­mi. Ir, ži­no­ma, bū­ti­na sau­go­tis: prisilaikyti lip­ant iš au­to­mo­bi­lio ar vie­šo­jo trans­por­to, išeiti iš na­mų šiek tiek anks­čiau, kad ne­rei­kė­tų sku­bė­ti, ei­ti tuo ke­liu, ku­ris bus ma­žiau sli­dus ir nu­va­ly­tas – net jei jis ir to­li­mes­nis, ei­ti ne­skubant, ma­žais žings­niu­kais, šiek tiek pa­lin­kę į prie­kį, ir būtinai einant, ištraukti rankas iš kišenių.

              Jei nepavyktų išvengti traumos, pir­miau­sia reikia įvertinti su­žei­di­mo rim­tu­mą. Jei tik sutrenkimas, – su­muš­tos vie­tos ti­ni­mą ir skaus­mą ga­lima mal­šin­ti šal­dan­čiais komp­re­sais ar patepti sumuštą vietą gydančiu tepalu. Jei pa­ti­ni­mas ir skaus­mas ne­praei­na per ke­lias die­nas, nedelsiant kreiptis į gy­dy­to­ją. Pa­ty­rus rim­tes­nę trau­mą, ne­ga­li­ma ju­din­ti su­ža­lo­tos ran­kos ar ko­jos. Su­si­ža­lo­jus ko­ją, jo­kiu bū­du ne­rei­kė­tų ja rem­tis ir ban­dy­ti ei­ti, nes ga­li at­si­ras­ti sun­kes­nių raiš­čių ir są­na­rių su­žei­di­mų, pa­si­slink­ti lū­žę kau­lai. Bū­ti­na kuo sku­biau kreip­tis į me­di­kus pro­fe­sio­na­lios pa­gal­bos. Prik­lau­so­mai nuo trau­mos, ga­li pri­reik­ti lan­ge­tės, gip­so ar įtva­ro, ope­ra­ci­jos.

Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė

Gabrielė Vainauskienė